Lietuvių Opera džiaugsmingai pasitinka 55-tąjį sezoną kartu su nuotaikingu ir intrigų pilnu „Grafu Liuksemburgu“

Giedrė Vencius

       Pagaliau! Ilgai laukta ir galiausiai įvyksianti šventė artėja prie finalo. Vos už kelių savaičių, rugpjūčio 28-tąją, Lietuvių Opera Čikagoje švęs savo gyvavimo 55-tąjį jubiliejų, sukviesdama savo mylėtojus bei gerbėjus į šventę - pilną džiugesio, muzikos, šokio, intriguojančio siužeto ir nepaprastos vaidybos. Visai neatsitiktinai šiam, neeiliniam sezonui vėl buvo pasirinkta operetė ir visai neatsitiktinai Franz Lehar’as. 

          Po praeito sezono sėkmingos šio kompozitoriaus sukurtos pačios populiariausios operetės „Linksmoji našlė“ premjeros, Lietuvių  Opera ženkliai ir prasmingai įtvirtino savo pozicijas ne tik kaip ilgus metus gyvuojantis kolektyvas, bet ir kaip savivieklininkai, savo entuziazmo ir atsidavimo dėka sugebantys iš nieko padaryti stebuklą. Daugelis dabar suklus, kodėl iš nieko, šitiek metų dirbta? Ir tai tiesa. Bet visi žinome, kad nepakanka vien tik ilgus metus dirbti. Svarbiausias pasitenkinimas ateina tada, kai tas darbas neša tobulėjimą, puikius rezultatus, pripažinimą ir galiausiai – šlovę. Gal būtų per skambu sakyti, jog Lietuvių Operos kolektyvas maudosi šlovėje, tikrai ne, tačiau visai neperskambu būtų pasakyti, jog jų darbas atsipirko ir duoda realius rezultatus.

      Praeitų metų premjera sukvietė dar neregėtą skaičių žiurovų, kas liudija, jog tautiečiai pradėjo tobulėti, augti ir suprasti ne tik iš Lietuvos atvykstančias pop muzikos „žvaigdutes“, bet ir rimtesnius kūrinius, savito ir sunkesnio žanro atlikimą. Štai čia yra didžiausias Lietuvių Operos pasiekimas. 

      Ši „Amerikos lietuvio“ publikacija buvo pradėta dar ankstyvą pavasarį, vos pradėjus rengtis premjerai, ir nuslopo, sužinojus, jog premjerą reikės atidėti vien dėl tam tikrų biurokratinių suvaržymų, kuriuos patyrė kviestiniai svečiai iš Lietuvos. Tačiau dabar, kai jau tai pamiršta, o ant nosies artėjanti premjera, atvykę svečiai ir operos nariai įsikinkę į sunkų bei alinantį darbą, nebesidairo atgal, o kuria šventę sau ir operos mylėtojams. 

Operetė „Grafas Liuksemburgas“ aktuali bet kokiam laikmečiui

Austrų kompozitorius Franz Lehar (1870 – 1948) žinomiausias būtent kaip operečių kompozitorius, kurių sėkmingiausia, kaip buvo minėta, ir geriausiai žinoma yra „Linksmoji našlė“. Tačiau čikagiečių pasirinkta operetė „Grafas Liuksemburgas“ prabėgus daugiau bei šimtmečiui po pirmojo pastatymo, neprarado savo populiarumo, o kiekviena jos interpretacija žavi vis kitą žiūrovų kartą. Dviejų veiksmų operetės premjera įvyko Vienoje dar 1909, o jau 1911 metais „Grafas Liuksemburgas“ atvėrė Londono operos teatro duris ir ten buvo parodytas net 240 kartų. Vos metais vėliau apsistojo Niujorke, o 1926-siais tapo Amerikos nebyliojo kino versija.Lietuvos Valstybės teatre ši operetė pirmą kartą buvo parodyta 1942 metais. Vėliau sulaukė dar trijų interpretacijų - 1944, 1963, 1985, o 2002 metais dirigentas Julius Geniušas ir režisierius Gintas Žilys Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pateikė gaivesnę, modernesnę kūrinio versiją žvelgiant per režisūrinių ieškojimų bei scenovaizdžio prizmę. 

Kauno valstybinio muzikinio teatro menininkai jau antrus metus talkina Lietuvių Operai

Po praeitame sezone labai sėkmingai pastatytos, minėto kompozitoriaus operetės „Linksmoji našlė“, Lietuvių Operos vadovybė ir šiais metais kreipėsi į Kauno muzikinio teatro vyr. režisierių Kęstutį Jakštą, dirigentą Julių Geniušą, bei choreografą Dainių Bervingį, kuriam talkins teatro primabalerūnai - Justina Vikutė ir Gintaras Visockas.

Operetės libretas mus nukels į XX amžiaus Paryžiaus atmosferą, bei šiam laikotarpiui būdingą muziką. Kaip visada vyrauja intrigų, meilės, neapykantos, bei pavydo tema. Tai, kas nepriklausomai nuo laikmečio, egzistuoja gyvenime. Teisingai ištekėjus, galima tapti  kilminga, o kilmingam švaistūnui - iš tų pačių vedybų susikrauti kapitalą. Tačiau viskas, kas nesąžininga, pasmerkta žlugimui ir šio žlugimo priežastimi tampa – meilė.

Bohemos numylėtinis grafas Liuksemburgas, kurio vaidmenį kuria svečias iš Lietuvos, tenoras-aukštas baritonas Mindaugas Gylys, praūžęs tėvų palikimą, gyvena varganai, piešdamas paveikslus. Todėl jo bičiulis, turtingas kunigaikštis Bazilis Basilowitsch, tenoro Gedimino Maciulevičiaus vaidmenyje, netikėtai pasiūlo jam pusę milijono frankų už tai, tad šis vestų nepažįstamą merginą, bei, pakeitęs pavardę, išvyktų iš Paryžiaus, o po trijų mėnesių išsiskirtų su nepažįstamąja. Sužadėtinė – nekilminga, bet teatro primadona Anželė Didje, turi tapti grafiene Liuksemburg, kad vėliau kunigaikštis Bazilis Basilowitsch galėtų ją vesti jau kaip tituluotą damą.

Anželė Didjė personažą įkūnys sopranas iš Čikagos Nida Grigalavičiūtė, o kituose vaidmenyse matysime sopraną Gitaną Pečkytę (Lietuva), tenorą Raimondą Baranauską (Lietuva), tenorą Tomą Klovą (JAV), mezzosopraną Genovaitę Bigenytę (JAV), tenorą Liną Sprindį (JAV), tenorą Rimantą Grabliauską (JAV), Martyną Sadauską (JAV), Mindaugą Razumą (JAV), Artūrą Vilimą (JAV) bei kitus Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Lietuvių Operos atlikėjus. 

Žmonės, mylintys operą, leidžia jai gyvuoti 55-rius metus

Kai „Amerikos lietuvis“ paklause Lietuvių Operos Valdybos pirmininkės Daivos Guzelytės Švabienės, ką reikėtų parašyti apie artėjančią premjerą, ji tik nusikvatojo „tik nedarykime jokių interviu su vadovybe. Tegul tai būna mūsų narių, senbuvių pokalbiai ar prisiminimai, kuriais jie gyvena tuos ilgus metus būdami kartu, tegul tai būna jų jausmai ir mintys, nes ant jų pečių visus tuos metus laikosi Lietuvių Opera“.

Kaip tarėme, taip ir padarėme. „Amerikos lietuvis“ apsilankė vienoje penktadieninėje repeticijoje ir pakalbino keletą šio kolektyvo senbuvių. Aurelija Dobrovolskienė jau devynioliktą sezoną dainuoja operoje. „Dar 1992 metais važiuodama autobusu susipažinau su būsima kolege, kuri tuo metu jau buvo choristė. Susidomėjau. Mokiausi muzikos mokykloje Lietuvoje, kažkiek su muzika buvau susipažinusi. Kita vertus, galėčiau pati paklausti, kodėl opera? Vos pusę metų gyvenau Čikagoje. Jeigu būtų kas pakvietęs šokti, būčiau šokusi, bet nepakvietė. Taip atsirado opera (juokiasi). Laukiu kiekvieno naujo sezono, o jam pasibaigus galvoju, kad jis man jau bus paskutinis. Tačiau tik pakanka gauti laišką iš Lietuvių Operos valdybos, kad vėl renkamės naujai repeticijai, lekiu, kaip ant sparnų, taip būnu visų pasiilgusi. Mūsų labai geras ir draugiškas kolektyvas, tai mane čia laiko“, - mintimis dalinasi moteris. 

Ir paprasta choristė gali pasijausti didžiausia žvaigžde

Visą gyvenimą vaidinusi įvairiuose teatro sambūriuose, bei „Vaidilutės“ teatre, Aldona Krištolaitis niekada, net negalvojo, jog gali dainuoti. Kaip pasakoja choristė, „2004 metais spaudoje pasirodė kvietimas ateiti dainuoti į operą. Bet aš dar prieš tai susapnavau sapną, kuriame lyg kažkas man duoda nurodymą – tu turi dainuoti. Tikrumoje aš nieko nežinojau apie Lietuvių Operą, nei kas stato, kodėl stato, bei ką stato. Bet perskaičiusi skelbimą, nusekiau savo sapnu ir taip čia patekau. Pradžia buvo labai sunki. Manęs netrikdė buvimas scenoje, nes ten buvau įpratusi būti, trikdė dainavimas, o tam nebuvau specialiai pasiruošusi. Tiesa, turiu gerą klausą, tačiau to pradžioje nepakako. Mane išgelbėjo tik begalinis noras dainuoti ir kolektyvas, būrys bendraminčių. Po pirmosios premjeros sekė nauji ir nauji pastatymai. Užkrėtė įtemptas pasiruošimo darbas, spektakliai, virpulys ir baimė prieš premjerą. Visa tai mane iki šiol veikia kerinčiai. Man pasisekė, jog pastaruoju metu dažniau statome operetes, kas artimiau dramai, o tada reikia ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Todėl šiuo metu esu ypač patenkinta, nes galiu panaudoti savo aktorinius sugebėjimus. Niekada neužmiršiu, kai statėme P. Mascagni operą „Kaimo garbė“ („Cavalleria rusticana“) maestro Alvydas Vasaitis, paskyrė man mažiuką vaidmenuką, kur gale visos operos, turėjau sušukti vieną frazę. Suskambėjus cimbolams ir tris kartus sumušus lėkštėms aš išrėkiau „nužudė, mūsų kaimyną ….“, po kurios visi sustingo ir scena užsidarė. Tuo metu, aš įsivaizdavau, jog esu pagrindinė visos operos artistė. Ne tiek jaudinausi, kiek tikrai jaučiausi žvaigžde (juokiasi).

Galiu pastebėti, jog iki praeitų metų „Linksmosios našlės“ premjeros, mūsų pastatymai buvo ganėtinai skurdoki. Vos ne kasmet žinojome, kurioje puseje ar vietoje stovėsime. Tik kartais kam nors nusišypsodavo laimė kokį vežimėlį išilgai scenos perstumti, arba padėklą su taurėmis atnešti. Viskas pasikeitė praėjusiais metais, kai atvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius Kęstutis Jakštas. Štai tada prasidėjo tikras vaidinimas ir tikras darbas. Žinoma, didžiausią krūvį nešė pagrindinių vaidmenų atlikėjai, tačiau kiekvienas iš mūsų, kuris dalyvavo, turėjo savo rolę išgyventi nuo pradžios iki pabaigos ir būti tokiu, kokiu matė režisierius“.

 Atvykęs su operos atlikėjais iš Vilniaus, liko Lietuvių Operoje

Įdomiai susiklostė ilgamečio choristo inžinieriaus Petro Šumskio gyvenimas, dainuojančio Lietuvių Operoje nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Jokio muzikinio išsilavinimo neturintis, bet iki tol dainavęs Vilniaus Operos teatre, vyras pasakoja jog „dar iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, buvo nusistovėję geri ryšiai, tarp Lietuvių Operos Čikagoje ir Vilniaus Operos ir baleto teatro. Tuo metu, 1991 metais, čikagiečiai norėjo statyti italų kompozitoriaus Amelcare Ponchielli operą „Lietuviai“. Buvo nutarta pasiųsti grupę žmonių iš Vilniaus ir padėti čikagiečiams tą operą pastatyti, nes trūko kai kurių atlikėjų, bei apskritai trūko žmonių. Į tą grupę, vykusių į Čikagą, patekau ir aš, ir ne todėl, kad esu profesionalas, bet likimas taip lėmė, jog Lietuvoje daugelį metų dainavau vyrų chore „Varpas“, iš kurio keletas žmonių pateko į Vilniaus Valstybinio Operos ir baleto teatro chorą. Tada su mumis atvyko ir maestro tenoras Virgilijus Noreika. Įdomus momentas, kad ta visa trupė po premjeros Čikagoje vyko į Vilnių ir rodė tą pačią operą ten, tik aš vienintelis pasilikau Čikagoje, pasilikau ir jau dalyvavau Lietuvių Operos aštuoniolikoje pastatymų. Per tiek metų buvo visko, vyresnieji paliko kolektyvą, atsirado jaunesnių, keitėsi vadovai. Mane čia laiko gyvenimas ir viskas, kas su tuo surišta, kolektyvas, žmonės, noras būti ir dainuoti“. 

Kai kurie nutikimai, net ir metams prabėgus, lieka paslaptimi

Apie tai užsiminė Gražina Burneikis nuo 1995 metų dalyvaujanti Lietuvių Operos gyvenime. Kai tais metais, vos atvykusiai moteriai Jonas Mockaitis, buvęs operos choristas, pas kurio šeimą moteris atvyko, griežtai tarė, jog „tu dabar turėsi Čikagos operoje dainuoti“, ji tik gūžtelėjo ir sušuko „aš?“. „Taip tu“, - atsakė šis. „Dar tada abejojau savimi, nors Lietuvoje mokiausi muzikos mokykloje, dainavau choruose, bei ansambliuose, tačiau tikrai neturėjau operinės patirties. Be to buvau tvirtai įsitikinusi, jog visi kolektyvo nariai – tikri profesionalai. Tačiau man paaiškino, jog čia mes visi vienodi, svarbiausia noras. Prie mūsų entuziazmo prisijungė mūsų šeimos, vaikai, net žentai ar marčios. Mes visi galvojame, kur gauti pinigų, savus aukojame ir perkame tai, ko reikia pastatymui. Peržvelgus visus tuos operoje praleistus metus, galiu pasakyti, kad niekada net negalvojau, jog nebedainuosiu, net ir tada, kaip nutinka netikėti, o gal mįslingi dalykai, ko ištakų nežinau iki šios dienos, nors negaliu sakyti, jog nenujaučiu, kas po tuo slepiasi. Tai buvo prieš kompozitoriaus F. Flotowo komiškosios operos „Marta“ premjerą. Kaip ir visada, mes sceninę aprangą skolindavome iš teatrų. Su sceniniais drabužiais repetuojame tik per generalinę repeticiją, prieš kurią ir norėjau persirengti, kai supratau, jog mano palaidinės, kurią turėjau vilkėti, siūlės išardytos. Mistika, ar ne? Gerai, kad mano pažįstama turėjo siuvimo mašiną ir visas tas siūles susiuvo, o aš tik galėjau džiaugtis, kad tai nutiko ne prieš spektaklį, o prieš generalinę repeticiją. Kita vertus, gal prieš komiškos operos premjerą ir nutinka visokie komiški nutikimai“, - nuotaikingai iki šiol neišaiškinto įvykio detalėmis dalinosi Gražina Burneikis.  

Lyg šeimos nariai dalinasi džiugesiu ir bėdomis

Ne kartą Čikagos operos kolektyvo nariai paklausti, ką jiems asmeniškai reiškia buvimas kartu, paprastai atsako, kad „mes kaip šeima“. Bet kas tai? Nes šeimą plačiąja prasme mes suvokiame, kaip artimų žmonių dvasinius išgyvenimus, dalijimąsi geru ir blogu, bei visa kita, kas tik gali jungti žmones gyvenančius po vienu stogu. Aurelija Dobrovolskienė sako, kad „štai jums papasakosiu paprastą istoriją, kuri gali padėti suprasti, kas mes vienas kitam esame. Po repeticijos vieną vakarą važiavau namo. Mane sustabdė policija labai nesaugioje Čikagos miesto vietoje, dėl neįžiebtų automobilio žibintų. Aš paklausiau policijos, įsijungiau šviesas, palaukiau, kol jie nuvažiuos. Bandau užvesti mašiną, o ji – tyli, nei krust. Išsigandau. Rajonas nesaugus, pradėjo slankioti aplinkui ir būriuotis gatvės valkatos, kažkoks automobilis sustojo už manęs, išjungė šviesas ir niekas iš jo neišlipo lauk. Paskambinau kolektyvo Valdybos pirmininkei su klausimu – ką man daryti? Ji tik pasakė, „aš kažką sugalvosiu“ ir paskambino arčiausiai gyvenančiam choristui, kuris buvo prikeltas iš lovos, pusiau apsirengęs ir visai be jokių klausimų atskubėjo man padėti. Tai ar gi tai ne šeimos narių pagalba?“.

    Vos kolegei baigus Aldona Krištolaitis taria „kiekvieną penktadienį po repeticijos mes neskubame skirstytis, užtrunkame, kol Jaunimo centras jau turi užsirakinti. Laiko labai mažai, bet ir per tą trumpą laiką suspėjame paragauti kažkieno atsinešto naminio pyrago ar patiekalo, pasikalbėti, pajuokauti arba padainuoti. Tada būna labai linksma. Ir dažniausiai, taip nesinori išeiti, išsiskirstyti. Esame taip ištroškę bendravimo po sunkios darbo savaitės, kad nesvarbu, ką veikiame, svarbu, kad kartu. Bandome vienas kitam padėti ir stengiamės bet kokius darbelius nuveikti bendromis jėgomis. Didžiausia tuštuma aplanko tada, kai baigiasi operos sezonas. To mažiausiai laukiame ir vis save raminame, kad taip turi būti ir po kurio laiko mes vėl visi susitiksime“.

Na, apie sezono pabaigą operiečiai tikrai dabar dar negalvoja, nes darbas vyksta pačiame įkarštyje, tad tik belieka palinkėti kantrybės bei stiprybės ruošiantis premjerai, o visus operos mylėtojus pakviesti, rugpjūčio 28 dieną 3 valandą po pietų į jubiliejinę 55-tąją Franz Lehar operetės „Grafas Liuksemburgas“ premjerą, J. Sterling Morton High School salėje, adresu – 2423 S Austin Blvd. Cicero, IL 60804. Iki susitikimo!